2019-11-18, pirmadienis, 08:13.     Šiandien Kėdainiuose saulė teka 07:55, leidžiasi 16:10, dienos ilgumas 8:15.

Kuo gedulas skiriasi nuo melancholijos?

2019-10-29, paskelbė Nuomonės ir aktualijos
Kuo gedulas skiriasi nuo melancholijos?

Melancholijos sąvokos apibrėžimas nėra griežtas, ji reiškiasi įvariomis klinikinėmis formomis, nors kai kurios jų veikiau panašios į somatinius, o ne į psichikos sutrikimus. Gretinti melancholiją ir gedulą, regisi, leidžia bendrasis abiejų būklių paveikslas. Sutampa ir jų dingstys gyvenimo poveikių atžvilgiu – tais atvejais, kai jos apskritai esti įžvelgiamos. Gedima reaguojant į mylimo asmens arba jo vietą užėmusios abstrakčios sąvokos – sakysime, tėvynės, laisvės, idealo – netektį.

 

Leidykla VAGA pristato garsaus austrų psichiatro, neuropatologo ir psichoanalizės pradininko Sigmundo Freudo knygą „Gedulas ir melancholija“, kurioje publikuojami vėlyvieji autoriaus darbai „Gedulas ir melancholija“, „Anapus malonumo principo“, „Ego ir Id“, išreiškiantys galutinai susiformavusį autoriaus požiūrį į žmogaus psichikos struktūrą ir jos funkcionavimą. Autorius vienas pirmųjų tyrė seksualumo formavimąsi, atkreipė dėmesį į vaikystės svarbą psichikos raidai, moksliškai pagrindė sąmonės buvimą. S. Freudo teorijos turėjo didelės įtakos ne tik XX amžiaus psichologijai ir psichiatrijai, bet ir įvairioms kultūros bei meno sritimis. Dalinamės knygos ištraukomis, kuriame autorius nagrinėja gedulo ir melancholijos ištakas, jų požymius ir psichines struktūras.

 

Kaip išgyvename gedulą?

 

Gedima reaguojant į mylimo asmens arba jo vietą užėmusios abstrakčios sąvokos – sakysime, tėvynės, laisvės, idealo – netektį. Kai kuriuos asmenis, kuriuos dėl to įtariame turėjus liguistą polinkį, esant tam pačiam poveikiui, vietoj gedulo apima melancholija. Įsidėmėtina, kad mums niekados neateina į galvą laikyti gedėjimą liguista būsena ir patikėti jį gydyti gydytojui, nors jis yra rimtas nukrypimas nuo normalios gyvenimo laikysenos. Mes kliaujamės tuo, kad po tam tikro laiko gedulo būsena bus įveikta, ir manome, jog kliudyti žmogui liūdėti yra netikslinga, net kenksminga.

 

Psichikos požiūriu melancholijai būdinga gili ir skausminga bloga nuotaika, išnykęs domesys išoriniu pasauliu, dingęs gebėjimas mylėti ir ką nors daryti bei savijutos sumenkėjimas, kuris reikšdamasis priekaištais sau ir savęs plūdimu, sustiprėjęs virsta bausmės laukimo kliedesiu. Gedului būdingi tie patys bruožai, išskyrus vieną, savijutos sutrikimų gedint nebūna. Bet šiaip viskas klostosi taip pat. Sunkus gedulas, reakcija į mylimo asmens netektį, reiškiasi tokia pat skausminga nuotaika, domesio išoriniu pasauliu praradimu, – tiek, kiek tasai pasaulis neprimena apie velionį, – netenkama gebėjimo pasirinkti naują meilės objektą, nes tai reikštų iškeisti gedimąjį, – nenorima daryti nieko, kas nesusiję su velioniu. Mums nesunku suvokti, kad toks „Aš“ susivaržymas ir apsiribojimas yra visiško atsidavimo gedului išraiška, kai kitiems ketinimams ir interesams nebelieka jokių išgalių. Tiesą sakant, toks elgesys mums tik todėl neatrodo patologiškas, kad mes gebame jį taip puikiai paaiškinti.

 

Pritarsime ir lyginimui, kuriuo gedulo nuotaika vadinama „skaudžia“. Tokio lyginimo pagrįstumas mums veikiausiai pasidarys suprantamas, jei įstengsime skausmą apibūdinti ekonominiu požiūriu. Kokį tad darbą nuveikia gedulas? Realybės patirtis parodė, kad mylimasis objektas nebeegzistuoja, ir dabar reikalauja atitraukti visas libido galias iš ryšių su šiuo objektu. Dėl to kyla suprantamas priešinimasis – juk visuotinai pastebima, kad žmogus nelinkęs pasitraukti iš libido pozicijos net tada, kai tai pozicijai jau matoma pamaina. Šis priešinimasis gali būti toks intensyvus, kad imama nusigręžti nuo tikrovės ir kyla haliucinacinių iliuzijų psichozė, kai objekto vis tiek įsikibus laikomasi. Normaliu atveju nugali pagarba tikrovei. Tačiau jos reikalavimai negali būti įvykdyti iškart.

 

Jie realizuojami dalimis, sunaudojant tam daug laiko ir energijos, o tuo metu prarastojo objekto egzistencija pratęsiama psichikoje. Kiekvieno paskiro prisiminimo ir lūkesčio linija, kuria libido buvo susietas su objektu, yra įjungiama, tos linijos perdėtai apkraunamos ir jomis atliekama libido iškrova. Kodėl šis kompromisinis darbas, paskirai įgyvendinant realybės reikalavimą, yra toks nepaprastai skaudus, ekonominiu požiūriu ne taip lengva pagrįsti. Keista, kad mums šis skaudus nenoras regisi savaime suprantamas. Tačiau atlikęs šį gedėjimo darbą Ego iš tikrųjų vėl pasidaro laisvas ir nevaržomas.

 

Kuo melancholija skiriasi nuo gedulo?

 

O dabar tai, ką patyrėme gedulo atveju, pritaikykime melancholijai. Tam tikrais atvejais akivaizdu, kad ir ji gali būti reakcija į mylimo objekto netektį; kitomis progomis galima įžvelgti, kad netektis yra labiau idealios prigimties.

 

Objektas, sakysime, nėra miręs, bet prarastas kaip meilės objektas (pvz., paliktos nuotakos atvejis). Dar kitais atvejais manoma, kad reikia laikytis tokios netekties prielaidos, tačiau neįmanoma aiškiai įžvelgti, kas buvo prarasta, tad juo labiau galima tarti, kad ir ligonis neįstengia sąmoningai suvokti, ką jis prarado. Toks atvejis gali būti net ir tada, kai melancholiją paskatinusi netektis ligoniui yra žinoma, kai jis žino, kokio asmens neteko, bet nežino, ko neteko drauge su tuo asmeniu. Taigi pirštųsi mintis, kad melancholija sietina su kokio nors sąmonei nepasiekiamo objekto netektimi ir kad nuo gedulo ji skiriasi tuo, jog pastarajam nėra jokio sąmonei nepasiekiamo netekties aspekto.

 

Gedulo atveju negalėjimą nieko daryti ir nesidomėjimą niekuo mes laikome iki galo paaiškinamą gedėjimo darbu, visiškai absorbuojančio Ego. Matyt, ir melancholijos atveju nežinomoji netektis reikalauja panašaus vidinio darbo, kuris ir laikytinas melancholijai būdingo negalėjimo nieko daryti priežastimi. Tiktai melancholijos atveju ši negalia mums atrodo mįslinga, nes negalime įžvelgti, kas pacientą taip visiškai absorbuoja.

 

Melancholijos atveju mes pastebime ir dar vieną dalyką, nebūdingą gedului, – nepaprastą savojo Ego jausmo menkėjimą, didžiulį Ego nuskurdimą. Gedint pasaulis pasidaro skurdus ir tuščias, o melancholijos atveju – skurdus ir tuščias esti pats Ego. Pacientas savąjį Ego mums vaizduoja nieko vertą, neįstengiantį nieko nuveikti ir moraliniu atžvilgiu smerktiną, jis priekaištauja pats sau, plūsta save ir laukia atstūmimo ir bausmės. Toks pacientas žeminasi prieš kiekvieną kitą, gailisi visų saviškių, kad jie susiję su tokiu niekam tikusiu asmeniu. Jis neįžvelgia, kad būtų kaip nors pats pasikeitęs, savikritika jis aprėpia ir praeitį, – tvirtina niekados nebuvęs geresnis. Tokį – daugiausiai moralinės – menkystės kliedėjimo paveikslą papildo nemiga, atsisakoma valgyti ir, psichologiniu požiūriu didžiai keista, – įveikiamas potraukis, visas gyvas būtybes verčiantis laikytis įsikibus gyvenimo.

 

Savigarbos netekimas ir nuolatinė savikritika veda link melancholijos

 

Ir moksliniu, ir terapiniu požiūriu būtų vienodai nevaisinga prieštarauti pacientui, keliančiam savajam Ego šitokius kaltinimus. Matyt, jis kokiu nors atžvilgiu yra teisus ir pasako kažką, kas iš tikrųjų yra taip, kaip jam regisi. Juk kai kuriuos jo teiginius esame priversti išsyk be išlygų patvirtinti. Jis tikrai taip niekuo nesidomi, taip neįstengia mylėti ar ką nors nuveikti, kaip pats sako. Tačiau tai, kaip žinome, yra antrinis dalykas, – vidinio, mums nežinomo, su gedulu lygintino ir Ego alinančio darbo padarinys. Kai kuriais kitais kaltinimais pačiam sau jis mums irgi regisi esąs teisus, tiktai suvokiąs tiesą aiškiau už kitus, nelinkusius į melancholiją.

 

Kai jis, vis labiau leisdamasis į savikritiką, vaizduoja save kaip smulkmenišką, egoistišką, nenuoširdų, nesavarankišką žmogų, kuris visuomet siekęs vien nuslėpti savo esybės silpnybes – jis gerokai priartėja prie savęs pažinimo. Kyla klausimas, kodėl norint, kad tokia tiesa pasidarytų prieinama, pirma privalu susirgti. Mat nėra jokios abejonės, kad žmogus, kuris pasiekė tokį savęs vertinimą ir apie jį kalba kitiems –serga, ar jis kalbėtų tiesą, ar būtų daugiau ar mažiau pats sau neteisingas. Nesunku pastebėti, kad, savęs žeminimo mastas čia nėra realiai pagrįstas.

 

Anksčiau buvęs doras, stropus ir pareigingas žmogus, apimtas melancholijos, apie save kalbės ne geriau nei tas, kuri iš tikrųjų niekam tikęs, – galbūt pirmasis melancholija gali susirgti net greičiau negu antrasis, apie kurį mes ir taip nieko gera nepasakytume. Galų gale, turi kristi į akis, kad melancholikas vis dėlto ir elgiasi ne visai taip, kaip atgailaujantis, pats sau priekaištaujantis ir dėl to didžiai susikrimtęs žmogus. Jam stinga drovos kitų akivaizdoje, itin būdingos antrajam atvejui, – ar bent tos drovos akivaizdžiai nematyti. Beveik galėtume pabrėžti, kad melancholikui būdingas tiesiog priešingas bruožas – įkyrus šnekumas, kuriam apsinuoginimas teikia pasitenkinimą.

 

Taigi nėra esminis dalykas, ar melancholikas uoliai save menkindamas yra teisus tuo požiūriu, kad ši kritika sutampa su kitų žmonių vertinimu. Svarbu čia turi būti veikiau tai, kad jis teisingai nusako savo psichologinę situaciją. Pacientas neteko savigarbos ir, matyt, turi tam rimtą pagrindą. Laikydamiesi analogijos su gedulu turėtume daryti išvadą, kad pacientas patyrė netektį, susijusią su objektu; o iš jo žodžių aiškėja, kad jis neteko savojo Ego.

 

                                        Sigmund Freud „Gedulas ir melancholija“, vertė: Antanas Gailius, leidykla VAGA, 2019.

Contact form

Šios dienos vardadieniai